1554 m. ruduo

Karalienė nepaskelbė nieko nei karaliui, nei dvariškiams, bet Džeinė motiniškai atsidavusi stebėjo ją kitą mėnesį ir rugsėjį, kai karalienė vėl nekraujavo, iškilmingai man linktelėjo, o aš plačiai išsišiepiau. Karalienė slapčia pranešė naujieną karaliui, bet kiekvienas, matydamas padvigubėjusį Pilypo švelnumą žmonai, galėjo nuspėti, kad Marija laukiasi jo vaiko, ir kad abu slapčia dėl to džiūgauja.

Jų laimė nutvieskė rūmus, ir pirmą kartą aš pasijutau atsidūrusi tikrame karališkame dvare, kuris spindi džiaugsmu ir pasitenkinimu. Karaliaus palyda liko tokia pat išdidi ir kerinti, kaip pirmą kartą įkėlusi koją į Angliją, frazė „išdidus kaip donas” tapo priežodžiu. Niekas, matydamas jų prašmatnius aksomus ir sunkias aukso grandines, negalėjo nesižavėti ispanais. Kai išjodavo medžioti, vadeliodavo geriausius žirgus, kai lošdavo — statydavo nemenkus turtus, kai imdavo sykiu kvatoti, nuo jų juoko drebėdavo sienos, o kai šoko, demonstravo nuostabius Ispanijos rūmų žingsnelius.

Anglijos damos suplūdo į karalienės rūmus ir mirė iš meilės ispanams. Jos visos skaitė ispanų poeziją, dainavo ispaniškas dainas, mokėsi ispaniškų kortų žaidimų. Rūmuose liejosi flirtas, muzika, šokiai, vakarėliai, ir visų linksmybių centre buvo rami, besišypsanti karalienė su jaunu, mylinčiu vyru šalia. Mes buvome intelektualiausias, elegantiškiausias, turtingiausias krikščionių dvaras ir patys tą žinojome. Karalienei Marijai žėrint šio tviskančio dvaro viršūnėje mes maudėmės savimeilėje ir pasitenkinime.

Spalį karalienei buvo pranešta, kad Elžbieta vėl susirgo. Atsigulusi pailsėti ant kušetės, Marija paprašė manęs perskaityti sero Henrio Bedingfildo pranešimą. Vudstokas, Elžbieta ir eilinis princesės bandymas susilaukti dėmesio atrodė taip toli, kad karalienė svajingai žvelgė pro langą į sodą, kur medžiai jau ėmė gelsti, trauktis auksu ir bronza. „Galiu nusiųsti savo daktarus, jeigu nori, — atsakė ji išsiblaškiusi. — Ar nukeliausi su jais, Hana? Pažiūrėsi, ar jai taip jau blogai, kaip tvirtina? Nenoriu jos skaudinti. Jeigu ji pripažintų dalyvavusi sąmoksle, aš ją paleisčiau, nenoriu galvoti apie tai, ypač dabar. “

Atrodė, kad ji negali nesidalyti savo didžiuliu džiaugsmu.

— Jeigu Elžbieta pripažins savo kaltę, taryba ir karalius norės, kad ji stotų prieš teismą? — spėjau aš.

Karalienė Marija papurtė galvą.

— Ji gali prisipažinti man vienai, slapta, ir aš jai atleisiu, — tarė. — Jos bendrai negyvi arba pasprukę, jai nebeliko, ką regzti. Aš nešioju sosto paveldėtoją, Anglijos ir visos Ispanijos imperijos įpėdinį, princą, kokio negirdėjo pasaulis. Elžbieta gali pripažinti savo kaltę, aš jai atleisiu. O tada ją reikės ištekinti. Karalius pasiūlė savo pusbrolį, Savojos hercogą. Perduok Elžbietai, kad laukimo ir įtarimų metas galėtų baigtis, perduok jai, kad laukiuosi. Pasakyk, kad pagimdysiu kūdikį gegužės pradžioje. Jos viltys dėl sosto žlugs neatėjus vasarai. Pasistenk, kad ji suprastų, Hana. Tarp mūsų pralieta kraujo, bet viską galėsime pamiršti, jeigu ji susitaikys.

Linktelėjau.

— Seras Henris rašo, kad ji lanko Mišias kaip gera Bažnyčios dukra, — tęsė karalienė. — Perduok jai, kad esu tuo patenkinta. — Ir palytėjusi pridūrė: — Bet jis praneša, kad per apeigas, kai kalbamos maldos už mane, ji niekuomet nesako „amen”. — Karalienė patylėjo. — Kaip suprasti tokį dalyką? Ji niekuomet nesimeldžia už mane, Hana.

Tylėjau. Jeigu karalienė kalbėtų piktai, būčiau bandžiusi ginti princesę, jos išdidumą ir nepriklausomą dvasią. Bet karalienė neširdo. Tik atrodė užgauta.

— Žinai, jeigu būtume apsikeitusios vietomis, aš už ją melsčiausi, — baigė ji. — Miniu ją savo maldose todėl, kad ji mano sesuo. Gali perduoti jai, kad meldžiuosi už ją kiekvieną dieną nuo tada, kai prižiūrėjau ją Hatfilde, nes ji yra mano sesuo, ir aš stengiuosi pamiršti, kad ji maištavo prieš mane, stengiuosi nusiteikti jos paleidimui ir išmokti elgtis su ja gailestingai, teisti gailestingai, kaip pati tikiuosi būti teisiama. Meldžiuosi už ją kiekvieną jos gyvenimo dieną, o paskui išgirstu, kad ji neištaria „amen”, melsdamasi už mane!

— Jūsų didenybe, Elžbieta jauna ir labai vieniša, — tyliai pratariau. — Ji neturi, kas jai patartų. — Tiesą pasakius, man buvo gėda dėl Elžbietos užsispyrimo ir pagiežos.

— Pasistenk įkrėsti jai savo išminties, mano juokdare, — šypsodamasi patarė karalienė.

Priklaupiau priešais ją nuleidusi galvą.

— Man trūks jūsų draugijos, — pasakiau nuoširdžiai. — Ypač dabar, kai esate tokia laiminga.

Ji uždėjo ranką man ant galvos.

— Man irgi trūks tavęs, mažoji mano juokdarėle, — tarė ji, — bet tu grįši Kalėdoms, o vėliau palaikysi man draugiją, kai lauksiu gimdymo.

— Jūsų didenybe, man bus didelis malonumas būti kartu.

— Pavasarinis kūdikis, — svajingai ištarė karalienė. — Pavasarinis Dievo avinėlis. Argi ne nuostabu, Hana? Anglijos ir Ispanijos įpėdinis.

Kelionė iš Vaitholo į Vudstoką priminė kelionę į kitą šalį. Palikau linksmą, pilną pramogų, trykštantį optimizmu, laukiantį įpėdinio dvarą ir atvykau į ankštą kalėjimą, kuriam maistą tiekė ir kitus dalykais rūpinosi senieji Elžbietos tarnai, negaunantys leidimo užeiti į aptriušusį dvarą ir priversti savo reikalus tvarkyti gretimos užeigos aludėje, kur pasitaikydavo labai keistų lankytojų.

Vudstoke radau Elžbietą smarkiai sergančią. Niekam nekiltų abejonių dėl sunkios jos būklės. Ji tysojo lovoje išsekusi, išpurtusi, atrodė gerokai vyresnė nei dvidešimt vienerių. Atrodė net vyresnė už savo vyresniąją seserį. Pagalvojau, jog princesės pagyros apie jaunystę ir grožį bei šaipymasis iš karalienės bergždumo šį rudenį pasisuko kitu galu: ji guli sutinusi, stora kaip senoji Ana Klevietė, o karalienė žydi it Cerera. Išpampusiais dėl ligos viduriais Elžbieta stebėtinai priminė velionio savo tėvo portretus senatvėje. Buvo šiurpu žiūrėti, kaip mergaitišką grožį pakeitė šlykštūs bruožai. Griežta smakro linija pranyko riebalų raukšlėse, akis slėpė paraudę vokai, daili, rožės pumpurą primenanti burnytė buvo užkritusi storais žandais, nuo nosies iki smakro veidą vagojo gilios raukšlės.

Netgi dailios jos rankos ištino. Jai teko nusimauti žiedus, nes nebetilpo ant pirštų, netgi nagai buvo pasislėpę po siaubingai išvirtusią mėsa.

Palaukiau, kol ją apžiūrės gydytojai, leidau nuleisti jai kraujo ir pailsėti, o tada įėjau į kambarį. Elžbieta priekaištingai pažvelgė į mane ir liko gulėti nieko nesakydama. Keitė Ešli šmurkštelėjo už durų ir stojo sergėti mūsų nuo atsitiktinės ausies. „Ilgai neužtruk, — šnipštelėjo guvernantė praeidama. — Ji labai nusilpusi.”

— Kas jai? — paklausiau pakuždomis.

Guvernantė patraukė pečiais.

— Niekas nežino. Niekuomet ir nežinojo. Vandenligė: ištinsta nuo vandens ir negali pati jo atsikratyti. Padėtis pablogėja, kai ji nelaiminga, o čia ji baisiai nelaiminga.

— Ledi Elžbieta, — pasisveikinau priklaupdama prie lovos.

— Išdavikė, — tarstelėjo ji nepraplėšdama akių.

Pasistengiau neprunkštelėti dėl nenumaldomo princesės troškimo surengti spektaklį.

— Ach, miledi, — priekaištingai ištariau, — juk žinote, kad privalau keliauti ten, kur man įsakoma. Neturėtumėte pamiršti, jog atėjau pas jus į Tauerį, nors to nereikėjo daryti.

— Žinau tik, kad iškeliavai į Vinčesterį šokti vestuvėse, ir nuo to laiko tavęs nemačiau. — Jis balso tonas kilo su augančiu pykčiu.

— Karalienė įsakė man keliauti su ja į Londoną, o dabar atsiuntė pas jus. Atnešiau žinutę.

Princesė kilstelėjo ant pagalvių.

— Aš pernelyg ligota, kad galėčiau klausyti ilgai, todėl klok tiesiai. Mane paleis?

— Jeigu pripažinsite savo kaltę.

Po išpurtusiais vokais žybtelėjo juodos akys.

— Pasakyk man, ką tiksliai ji sakė.

Rūpestingai kaip raštininkė pacitavau karalienės pasiūlymą. Nieko nepraleidau: nei naujienų apie jos nėštumą, nei sesers liūdesio, kad Elžbieta įsižeidusi, nei karalienės noro taikytis.

Tikėjausi, kad princesė pratrūks išgirdusi, jog karalienė laukiasi, bet princesė tos žinios netgi nepakomentavo. Tada supratau, kad ji viską žinojo dar man prieš pradedant pasakoti. Tokiu atveju jos šnipas taip gerai įsitaisęs, kad jis ar ji žino paslaptį, kurią, mano įsitikinimu, žinojo tik karališkoji pora, Džeinė Dormer ir aš. Elžbietos, kaip į kampą įvaryto šuns, niekuomet negalima neįvertinti.

— Aš pagalvosiu apie tai, ką man pasakei, — tarė ji, kaip įprastai mėgindama išlošti laiko. — Ar liksi su manimi? Ar keliausi pas ją su atsakymu?

— Man nereikės į rūmus iki Kalėdų, — atsakiau. Ir pridūriau gundydama: — Jeigu maldautumėte jos atleidimo, galbūt galėtumėte švęsti Kalėdas rūmuose. Dabar ten labai linksma, princese, rūmuose pilna gražių grandų, kiekvieną vakarą vyksta šokiai, karalienė labai linksma.

Elžbieta nusisuko nuo manęs.

— Aš nešokčiau su ispanais, netgi jeigu ten nuvykčiau. — Ji įsivaizdavo save rūmuose. — Jie galėtų sukiotis aplinkui, maldauti pašokti, bet aš nepasikeičiau nuo kėdės.

— Jūs būtumėte vienintelė princesė rūmuose, — priminiau jai. — Vienintelė princesė visame dvare. Jeigu atsisakytumėte šokti, visi susispiestų apie jus. Turėtumėte naujų suknelių. Būtumėte vienintelė netekėjusi Anglijos, šauniausio pasaulio dvaro, princesė.

— Aš ne vaikas, kad susigundyčiau žaisliukais, — oriai atsakė ji. — Ir nesu kvaila. Gali eiti, Hana, savo pareigą atlikai. Bet kol būsi čia, tarnausi tik man.

Linktelėjusi pakilau nuo grindų. Minutę uždelsiau; princesė tikrai atrodė sunki ligonė, gulinti ligos patale ir svarstanti, ar prisipažinti dėl išdavystės, ar amžinai likti kalėti karalienės nemalonėje. „Tepataria jums Dievas, jūsų prakilnybe, — užjausdama tariau. — Tepadeda jums Viešpats, princese Elžbieta, ir saugiai ištraukia iš čia.”

Ji užsimerkė. Pastebėjau, kad jos blakstienos patamsėjo nuo ašarų. „Amen”, — sušnibždėjo ji.

Ji to nepadarė. Neprisipažino. Suprato, kad jos užsispyrimas galbūt amžiams pasmerks ją pūti Vudstoke, bijojo, kad sveikata gali neleisti sulaukti karalienės atleidimo, bet prisipažinti jai reiškė, kad visiškai atsiduos karalienės valiai, o to ji negalėjo padaryti. Ji nepasitikėjo Marijos gailestingumu, o nepalenkiamu Tiudorų užsispyrimu garsėjo abi seserys. Marija buvo įpėdinė, paskelbta pavainike ir vėl padaryta karalystės paveldėtoja. Tas pat nutiko ir Elžbietai. Abi pasiryžo niekuomet nepasiduoti, nesiliauti reikšti savo prigimtinės teisės, neprarasti vilties užsidėti karūną. Elžbieta negalėjo lengvai atsisakyti viso gyvenimo įpročio, netgi dėl galimybės sutviskėti turtingame, linksmame dvare, kur pagarbiai būtų sutikta. Kalta ji ar ne, bet savo kaltės ji nepripažins.

— Ką man perduoti karalienei? — paklausiau jos baigiantis ilgai savaitei. Daktarai paskelbė, kad ji ima taisytis, todėl grįžę į rūmus galėjo perduoti mano laišką karalienei. Jeigu princesės sveikata ir toliau gerės, prisipažinusi ji galėtų pergalingai atvykti į rūmus per Kalėdas.

— Perduok jai mįslę, — piktdžiugiškai tarė Elžbieta. Ji sėdėjo ant kėdės, pasikišusi po nugara pagalvę, pasidėjusi kojas ant audeklu apvyniotos įkaitintos plytos.

Laukiau.

— Ar moki rimuoti, a?

— Ne, princese, — tyliai atsakiau. — Kaip žinote, neturiu jokių juokdarės sugebėjimų.

— Tuomet išmokysiu tave rimo, — iškošė ji. — Gali parašyti karalienei, jei nori. Gali užrašyti ant kiekvieno sumauto šios skylės lango. — Ji niūriai šyptelėjo man. — Klausyk:

Daug įtarinėta Niekas neįrodyta Kalinė Elzbieta.

— Argi ne gražu?

Nusilenkusi nuėjau rašyti laiško karalienei Marijai.